Hermann Hesse "Jaunajam Menininkui"

Dėkoju už naujametinį laišką. Jis liūdnas ir slegiantis, ir man tai suprantama. Bet jame yra sakinys apie tai, kad neduoda ramybės mintis, jog Tau ir Tavo gyvenimui lemta prasmė, užduotis, kuriuos neįvykdęs kankinsies. Kad ir kaip ten būtų, tai teikia vilties, nes yra šventa teisybė, ir norėčiau, kad retkarčiais prisimintum ir apmąstytum ir vieną kitą mano pastabą dėl to. Šios mintys nėra mano, jos senos kaip pasaulis, ir tai bene vertingiausia iš viso, ką žmonės kada nors sugalvojo mąstydami apie save ir savo paskirtį.
Ko tu pasiektumei gyvenime, - ir ne tik kaip menininkas, bet ir kaip žmogus, kaip vyras ir tėvas, draugas ir kaimynas ir t.t., - amžinoji pasaulio „prasmė“, amžinasis teisingumas visa tai matuos ne kokiu nors bendru, bet Tavo paties vienkartiniu ir asmenišku matu. Dievas savo teisme neklaus tavęs: „Ar tapai Hodleriu ar Pikasu, Pestalociu ar Gothelfu?“ Priešingai, jis paklaus: „Ar tu iš tikrųju tapai ir buvai tuo J.K., kurio galimybes ir paveldą esi gavęs?“ ir niekada žmogus negalės, be gėdos ir siaubo, prisiminti savo gyvenimo ir savo klystkelių – jis tegalės pasakyti: „Ne, aš juo netapau, tačiau bent jau stengiausi iš visų jėgų“. Jeigu tai galės pasakyti garbingai, jis bus išteisintas ir išlaikęs bandymą.
Jei tave trikdo tokie įvardžiai kiaip „Dievas“ ar „amžinasis teisėjas“, gali juos paprasčiausiai praleisti, ne jie čia svarbu. Svarbu vien tai, kad kiekvienas mūsų yra gavęs palikimą ir užduotį, kiekvienas yra paveldėjęs iš tėvo ir motinos, iš daugybės protėvių, iš savo tautos, savo kalbos tam tikras savybes – geras ir blogas, malonias ir sunkias, talentus ir trūkumus, - ir visa tai kartu yra Jis, ir tą Nepakartojamą, kas šiuo atveju vadinasi J.K., jis turi įvaldyti ir iki galo išgyventi, subrandinti ir galiausiai grązinti daugiau ar mažiau ištobulintą.
Yra tokių įspūdingų pavyzdžių, pasaulio ir meno istorijose jų kiek nori: sakysim, šeimoje vienas, kaip dažnai pasakoje, yra kvailys ir nevykėlis, bet kaip tik jam tenka pagrindinis vaidmuo, ir kaip tik dėl to, kad jis toks ištikimas savo esmei, visi gabieji ir sėkmingieji greta jo lieka menki.
Arba kitas pavyzdys: praėjusio amžiaus pradžioje Frankfurte gyveno didžiais gabumais apdovanota Brentanų šeima; iš jos beveik dvidešinties vaikų du dar ir šiandien žymūs – tai poetai Klemensas ir Betina. Taigi visi iš to didelio būrio brolių ir seserų buvo labai gabūs, įdomūs neiliniai žmonės, ieškančios dvasios, spindidntys talentai; tik vyriausiasis buvo ir liko ribotas, visą gyvenimą praleido tėvų namuose kaip tyli namų dvasia, niekam nenaudingas; jis, ramus katalikas, kantrus ir geraširdis brolis ir sūnus, sąmojingame, linksmame brolių ir seserų būryje, kur nevengta elgtis tikrai ekscentriškai, pamažu tapo tyliu vidurio ir ramybės tašku, nuostabia namų brangenybe, spinduliuojančią taiką ir gerumą. Apie šį ribotą, vaiku likusį vyrą broliai ir seserys kalbėjo su tokia pagarba ir meile, kaip apie nieką kitą. Tad ir šiam nesubrendėliui, šiam kvaileliui buvo lemta sava prasmė, sava užduotis, kurią jis atliko tobuliau negu visi jo nepaprasti broliai ir seserys.
Trumpai tariant, jei žmogus jaučia poreikį pateisinti savo gyvenimą, svarbu ne objektyvus, bendras pasiekimų lygis, bet kaip tik tai, kad jis savo esmę ir visa tai kas jam duota, kiek įmanoma visapusiškiau ir gryniau išreikštų savo gyvenime ir veikloje.
Tūkstančiai pagundų mus nuolat stumia iš šio kelio, bet visų didžiausioji yra toji, kuri skatina troškimą būti visai kitam negu esi, skatina sekti pavyzdžiais ir idealais, kurių pasiekti neįmanoma ir net nereikia siekti. Ši pagunda, ypač stipri gabesniems žmonėms, yra pavojingesnė už vulgarų paprastą egoizmą, nes atrodo kilni ir dora.
Kiekvienas vaikėzas, pasiekęs tam tikrą amžių, iš pradžių nori tapti karvedžiu ar garvežio mašinistu, paskui medžiokliu ar generolu, paskui Gėte ar Don Žuanu – tai natūralu, toks yra normalus brendimas bei saviaukla: fantazija tam tikru mastu apčiuopia ateities galimybes. Bet gyvenimas neliedžia įvykdyti šių norų, ir vaikiški bei jaunuoliški idealiai miršta savaime. O vis dėl to nuolat trokšti kažko, kas tau nepriklauso, ir žmogus kankina savo prigimtį prievartaujančiais reikalavimais. Taip būna mums visiems. Tačiau vidinio budrumo valandėlėmis mes pajuntame, kad nėra kelio pabėgti nuo savęs pačių kur nors kitur, kad privalome eiti per gyvenimą nešini grynai asmeniškais gabumais ir trūkumais, ir tik tada kartais atsitinka taip, kad pasistumiame truputėlį pirmyn, mums pavyksta kas nors padaryti, ko ansčiau neįstengėme, ir vieną akimirką neabejodami sveikiname save ir galime būti savimi patenkinti. Ilgam, to aišku, neužtenka, bet juk pati mūsų dvasia nesiekia nieko kita, kaip tik natūraliai augti ir bręsti. Tiktai tada išgyvename harmoniją su pasauliu, - o mums tai retai pavyksta, - bet juo stipresnis toks išgyvenimas.
Aš privalau pabrėžti, kad, kalbėdamas apie kiekvienam lemtą užduotį, turiu omeny anaiptol ne tai, ką jauni ir seni meno diletantai vadina savo individualybės ir originalumo gynimu bei įtvirtinimu. Juk savaime suprantama, kad menininkas, kai jis meną trapatina su savo profesija ir gyvenimo turiniu, iš pradžių turi išmokti visko, ko įmanoma išmokti kaip amato, ir neturi manyti, kad privalo šio mokymosi vengti, bijodamas prarasti savo brangią asmenybę ir originlumą. Vebgiantis mokytis ir varginti save darbu menininkas bus toks ir žmogus, jis netaps teisingas nei draugams, nei moterims, nei savo vaikams, nei visuomenės bendrijai, tik su savo originalumu nenaudingai tūnos šalia ir smuks. Žinome šiek tiek panašių pavyzdžių. Rūpestis išmokti to, kas įmanoma, mene yra tokia pat natūrali užduotis , kaip ir gyvenime. Kiekvienam vaikui reikia įdiegti valgymo ir valyvumo, skaitymo bei rašymo įgūdžius; mokytis to, ką galima išmokti, - ne kliūtis individualybės augimui, priešingai, tai ją skatina ir turtina. Man truputį gėda rašyti apie šiuos savaime suprantamus dalykus, bet taip jau yra, kad niekas, atrodo, nebeturi instinkto savaime suprantamiems dalykams, o vietoj to kyla primityvus ko nors negirdėto ir išsiskiriančio kultas. Aš, kaip žinai, neniekinu naujovių mene,priešingai; tačiau moralės sferoje atsiskleidžia tai, kaip žmonės atlieka jiems iškeltas užduotis; čia man įtartinos visos mados bei naujenybės, ir aš su dideliu nepasitikėjimu klausausi protingus žmones šnekant apie naujas morales ir etikas kaip apie meno madas ar stilius.
Šių dienų pasaulyje žmogui iškyla dar vienas reikalavimas, propaguojamas partijų, tėvynių ar tarptautinės moralės mokytojų. Jie reikalauja iš žmogaus visiškai atsisakyti savęs ir idėjos, galinčios reikšti šį tą asmenišką, kas vienintelis, tam, kad prisitaikytų prie ar idealios ateities žmonijos, taptų mašinos sraigteliu, statybine plyta tarp milijonų tokių pat plytų. Nenorėčiau spręsti apie moralinę šio reikalavimo vertę – jis turi savoherojiškų ir didngų sąvybių. Bet jis manęs neįtikina. Unifikacija, kad ir kokia geranoriška ji būtų, prieštarauja prigimčiai, veda ne į taiką ir džiaugsmą, bet į fanatizmą ir karą. Tai iš principo vienuoliškas reikalvimas, leistinas tiktai tada, kai turime reikalą su vienuoliais, su savanoriškai įstojusiais ordino nariais. Bet aš nemanau, kad šis madingas reikalavimasgalėtų būti Tau labai pavojingas.
Matau, kad iš mano laiško išėjo kone straipsnis. Todėl aš jį nusirašysiu ir, jei neprieštarauji, progai pasitaikius, pasiūlysiu perskaityti kitiems.